Apie išsivadavimą

Samsaros spąstai: Kaip prarandamas žmogiškumas dvasinėse bendruomenėse.

​Šis tekstas - tai ne akademinė studija, o mano asmeninė filosofinė refleksija ir gyvenimo patirties apmąstymas per budistinės psichologijos prizmę.

​Senovės išmintis teigia, kad visata yra padalinta į šešis egzistencijos pasaulius (Lokas) - nuo spindinčių dievų buveinių iki tamsiausių pragaro gelmių. Tačiau šie pasauliai nėra mitologinės geografinės vietos. Pirmiausia tai yra psichologinės būsenos, sąmonės dažniai, kurie nuolat kinta ir reiškiasi mumyse. Būdami fiziškai žmonėmis, mes per vieną dieną galime pabuvoti visur: užsidegti titanišku pykčiu (Asura), panirti į gyvulišką baimę ar pakilti į dievišką puikybę.

​Budizme Žmogaus pasaulis (Manusya Loka) laikomas pačiu vertingiausiu. Kodėl? Nes tik žmogus turi unikalią dovaną - Samvegą. Tai dvasinis gilus suvokimas, kad kančia yra reali, bet iš jos yra išeitis. Dievai yra per daug apakinti malonumų, kad norėtų keistis; pragaro būtybės - per daug kenčia, kad galėtų mąstyti. Tik žmogus stovi balanse. Jis jaučia pakankamai skausmo, kad ieškotų prasmės, ir turi pakankamai laisvos valios bei intelekto, kad tą prasmę rastų. Būtent šis balansas yra vieninteliai vartai iš Samsaros - begalinio kančios rato.

​Paradoksalu, bet būtent šio brangaus žmogiškumo paieškos dažnai atveda žmones į spąstus. Ieškodami dvasinio kelio, mes tikimės išlavinti savo sąmonę, tačiau kartais patenkame į struktūras, kurios veikia priešingai.

​Šiame straipsnyje analizuoju apibendrintą simbolinį pavyzdį, uždarą, autoritarinę dvasinę grupę. Kuri save prisistato kaip „šviesos salą“, tačiau pažvelgus per Bhavachakra (Gyvenimo rato) kosmologiją, joje pamatysime ne dvasinį tobulėjimą, o koncentruotą mini Samsaros versiją (ezoteriškai vadinamą -sielos gaudyklę).

Paprastai, tokiose sistemose, užuot puoselėjus vertingąjį žmogiškąjį balansą, dominuoja Asurų (Titanų), Pretų (Alkanų dvasių) ir Gyvūnų pasaulių dinamika. Tokia bendruomenė tampa mikrokosmosu, kuriame vietoje išsilaisvinimo sukamas begalinis kančių ir iliuzijų ratas.

Šios sistemos viršūnėje esantys lyderiai dažniausiai gyvena specifinėje dviejų pasaulių - Dievų (Devų) ir Titanų (Asurų) hibridinėje būsenoje. Išoriškai lyderis meistriškai dėvi Devų pasaulio kaukę. Jis neprisistato tiesiog kaip žmogus, sukaupęs žinių; jis prisistato kaip tiesioginis, įgaliotas Devų pasaulio atstovas žemėje. Tai genialus psichologinis ėjimas, nes tokio autoriteto neįmanoma patikrinti. Jis remiasi ne tekstais, logika ar diskusija (ką mokinys galėtų kritiškai įvertinti), o subjektyviu „apreiškimu“, „kanalu“ ar „duotybėmis“, kurios prieinamos tik jam vienam. Tai sukuria situaciją, kurioje bet kokia abejonė lyderiu tampa nebe intelektualiniu nesutikimu, o dvasiniu nusikaltimu ar piktžodžiavimu prieš pačią Dievybę. Save jis pozicionuoja kaip laidininką, kuriam negalioja įprasti žemiški dėsniai - tiek moraliniai, tiek teisiniai. Tai pasireiškia dvasine puikybe, kuomet nuoširdžiai tikima, jog atliekami darbai, labdara, švietimas ar skelbiamos idėjos yra aukščiau už bet kokius žmonių įstatymus ar gamtos dėsnius, nes čia yra vykdoma „kosminė misija“, kurios paprasti mirtingieji tiesiog nepajėgūs suprasti.

Visgi, žvelgiant giliau, pasimato jog po šiuo spindinčiu ir neliečiamu fasadu reiškiasi galingas Asuriškas motyvas. Asuros prigimtis yra karinga ir paranojiška, todėl ji negali egzistuoti be griežtos pavaldumo struktūros. Kadangi lyderis savinasi visą tiesą ir galią (nes tik jis turi „ryšį“), jis iš tikro nekuria bendruomenės ar dvasinės šeimos, nors dažnai naudoja šiuos žodžius. Realybėje jis kuria dvasinę armiją arba dvarą (kuris gali gyvuoti ir po lyderių fizinės mirties), veikiantį koncentrinių apsaugos žiedų principu.

Arčiausiai „sosto“ stovi ne švenčiausi, o lojaliausi - „Vidinė gvardija“ arba ištikimųjų ratas, misijos pratęsėjai, tikrieji įšventinti mokiniai. Tai unikalus sluoksnis, matantis ne tik fasadą, bet ir realybę: lyderio pykčio priepuolius, manipuliacijas ir silpnybes. Tačiau jie lieka ne dėl dvasinių idealų, o dėl privilegijos dalintis ta neliečiama galia. Jie veikia kaip buferis, saugantis lyderį nuo „juodų darbų“, ir kaip filtras, kontroliuojantis informaciją. Už tai jiems suteikiamas generolų statusas ir jausmas, kad jie yra pranašesni už likusią minią.

Toliau rikiuojasi „neįšventintų mokinių“ arba karininkų ratas. Tai toksiškiausia organizacijos zona, kurioje verda nuolatinė Asuriška konkurencija. Čia susibūrę ambicingiausi, daugiausiai laiko ir resursų aukojantys nariai, kurių tikslas - patekti į vidinę gvardiją. Lyderis šiame lygmenyje meistriškai palaiko „skaldyk ir valdyk“ taktiką, kurstydamas tarpusavio konkurenciją, taip išlaikydamas dėmesio kontrolę ir sekėjų motyvaciją.

Kai narys mato lyderio ydas (Asura veidą), bendruomenės atmosfera priverčia jį galvoti: „Tai mano kaltė , tai mano bloga karma , tai išbandymas“. Išorės priešų kūrimas yra būtinas, kad vidinė agresija būtų nukreipta į išorę, o ne į lyderį.

Bet koks savarankiškas mąstymas čia suvokiamas kaip grėsmė, o mokiniai tampa vienas kito prižiūrėtojais.

Didžiąją masę sudaro trečiasis - „Paklusniųjų“ arba sekėjų ratas. Tai sistemos pėstininkai ir resursų bazė. Būtent čia ryškiausiai pasireiškia Pretų (Alkanų dvasių) ir Gyvūnų pasaulių psichologija. Šie žmonės dažniausiai ateina vedami gilaus dvasinio alkio ir vidinės tuštumos. Jie mato tik lyderio Devos fasadą, aklai tikėdami jo „dieviškuoju mandatu“. Grupė jiems pažada „slaptą žinojimą“ ir „tikrąją šeimą“, tačiau sistema sukurta taip, kad alkis niekada nebūtų patenkintas. Narys tampa priklausomas nuo „energetinio maitinimo“, gaudamas tik tiek dėmesio, kad liktų, bet niekada tiek, kad taptų savarankiškas.

Galiausiai, paradoksalu, tačiau šiai hierarchijai būtinas ir ketvirtasis, išorinis ratas - „Priešai“. Asuriška sistema negali egzistuoti be konflikto. Išėję nariai, kritika, išdavikaii ar tiesiog „miegančioji visuomenė“ yra demonizuojami ir paverčiami grėsmės šaltiniu. Tai tarnauja mobilizacijai: nuolatinis naratyvas apie „tamsos puolimą“ ar „išdavikus“ suveikia kaip klijai, laikantys vidinius ratus krūvoje. Baimė būti atstumtam ir išmestam iš bandos į tą „šaltą, priešišką išorę“ (tapti Narakos, arba pragaro, dalimi) yra stipresnė už tiesos troškimą.

Pati didžiausia tragedija tokiose bendruomenėse yra Žmogiškosios (Manusya) lokos praradimas. Budizme žmogaus gimimas laikomas brangiausiu būtent dėl gebėjimo balansuoti, abejoti, tyrinėti ir rinktis. Tačiau autoritarinėje hierarchijoje draudžiama būti tiesiog žmogumi: draudžiama klysti, abejoti ar jausti „netinkamas“ emocijas. Asuriškoje struktūroje žmogus išplėšiamas iš balanso ir įmetamas į ekstremumų sūpuokles - tarp devų euforinės iliuzijos ir pragariškos baimės.

Todėl išėjimas iš tokios bendruomenės nėra vien fizinis pasitraukimas; tai kosmologinė kelionė atgal į Žmogaus Pasaulį. Tai reiškia atsisakyti Pretos alkio, suprantant, kad dvasinis šaltinis yra viduje. Tai reiškia įveikti Gyvūno baimę ir vėl pradėti mąstyti savarankiškai. Galiausiai, tai reiškia atsisakyti Asuros kovos - nustoti kariauti ar ieškoti naujų stabų. Tikrasis išgijimas įvyksta tada, kai asmuo vėl tampa paprastu, pažeidžiamu, bet laisvu ir mąstančiu žmogumi. Būtent čia, o ne dirbtinai „pakylėtose“ sferose, prasideda tikrasis kelias.

Ir tai tik pradžia...

Šaltinis: Facebook Dhammapala